Pilotai

Jau sunku prisiminti laikus, kai Formulės 1 lenktynininkas buvo tikras herojus, drąsus stilingas asmuo, energingas arogantiškas pleibojus su mergina pašonėje ir gėrimu rankoje. Herojui nerūpėjo įvaizdis, žiniasklaida, rėmėjai, reputacija, komandos vadovų valdžia ar nurodymai. Gyvenama buvo dėl tempo, dėl pinigų, moterų ir labiausiai – dėl pavojaus. Į bolidą buvo sėdamasi su paprastais marškinėliais, apsmukusiais džinsais...tokios būsenos prasidėdavo nauja lenktynių diena po audringos nakties. Kaip ten sakoma: „Seksas – čempionų pusryčiai“.

Jamesas Simonas Wallis Huntas gimė rugpjūčio 29 d., 1947 m. Mokėsi Velingtono koledže, Berkšyre, svajojo tapti gdytoju. Tėvas – sėkmingas biržos makleris. J. Hunto karjeros planus kiek pakoregavo pirmosios automobilių lenktynės, kurių jis ėjo pasižiūrėti sulaukęs 18 metų.

Nors ir ryškus storžievis,  J. Huntas daugelio nuomone, įkūnija tipišką lenktynininką anglą. Jam patiko greiti automobiliai, greitos moterys, alkoholis bei kvaišalai, be to, visada mėgo dėmesį savo asmenybei, nesvarbu, ar trasoje, ar už jos ribų. Buvo sakoma, jog Grand Prix metu mėgiamiausia lenktynininko vieta poilsiui – Marlboro namelis ant ratų, kur vienoje jo rankoje būdavo gėrimas, kitoje cigaretė, na o glėbyje ar apsuptyje, žinoma, – gražios merginos. Jis nebuvo vien pleibojus, manoma, kad viena jo ankstyvo pasitraukimo iš Formulės 1 pasaulio priežasčių – noras daugiau laiko skirti savo mylimų banguotųjų papūgėlių veisimui.

J. Huntas savo karjerą pradėjo konstruodamas nuosavą Mini lenktyniavimui, bet greitai pateko į Formulę Ford ir Formulę 3, kur gavo pravardę – Hunt the Shunt – dėl įsivėlimo į keletą įspūdingų avarijų. Vienos jo Formulės Ford lenktynės baigėsi ežero viduryje, ir greičiausiai drąsuolis būtų paskendęs, jei būtų užsisegęs saugos diržą. James‘as niekada neįveikė avarijų baimės, dažnai prieš lipdamas į automobilį vemdavo ir taip drebėdavo, jog mašina praktiškai vibruodavo lenktynių starto vietoje. Gal viskas tuo ir būtų pasibaigę, jeigu jis nebūtų buvęs geras lordo A. Hesketho, kuris jį pakvietė į savo jauną Formulės 1 komandą 1973 m., draugas.

J. Huntas greitai Formulėje 1 pasijuto kaip namie – pirmosios laimėtos lenktynės 1975 m. Olandijos Grand Prix metu Zandvoorte. Sekančiais metais jis prisijungė prie McLaren komandos, nes Hesketh komanda sužlugo dėl lėšų trūkumo. Tais metais jis laimėjo šešis Grand Prix (sezone buvo ir diskvalifikacija su sugrąžinimu). Galiausiai jis laimėjo pasaulio čempiono titulą, nugalėdamas Niki Lauda tik vieno taško skirtumu (dėka to, jog N. Lauda sezono pradžioje Nurburgringo trasoje turėjo vos ne lemtingą avariją, o vėliau, finaliniame Grand Prix, jis atsisakė lenktyniauti dėl drėgno oro, nes jo manymu, vairuoti buvo per pavojinga). Tačiau J. Huntas ir N. Lauda išliko gerais draugais. N. Lauda žodžiais: „Man James‘as visada buvo charizmatiškiausia asmenybė Formulėje 1”.

Vienas lenktynininkas, su kuriuo jis nesutarė, buvo – Ricardo Patrese. James‘as kaltino Ricardo dėl avarijos Monzoje, kuri baigėsi Ronnie Petersono žūtimi, ir nors vėliau buvo įrodyta, jog Ricardo nekaltas, J. Huntas jam niekada neatleido.

J. Hunto sėkmės paslaptis buvo sugebėjimas kontroliuoti savo emocijas bolide. Tačiau kontroliuoti save už bolido ribų jam nebuvo taip paprasta.

1976 m. buvo James’o karjeros pikas; 1977 m. jis laimėjo tik 3 Grand Prix, dar kitais metais jis taip pat sunkiai rinko taškus. 1979 metai, atstovaujant Wolf komandai, buvo paskutiniai Formulėje 1. Po to, kai J. Huntas paliko Formulę 1 1979 metais, daugelio nuomone, Formulė 1 prarado savo žavesį ir rokenroliškumą, jeigu taip galima pasakyti.

1980 m. J. Huntas vėl sugrįžo į Formulę 1, tik šįkart kaip BBC komentatorius, kur jis dirbo iki mirtino širdies smūgio 1993 m. Tais metais jam buvo tik 45 – eri. Tarpe tarp lenktyniavimo užbaigimo ir komentatoriaus darbo jis sirgo depresija. Buvusiam čempionui buvo sunku rimtai žiūrėti į naująjį komentatoriaus darbą – per pirmąją savo transliaciją jis išgėrė du butelius vyno, tačiau greitai susiėmė ir pasitaisė. J. Huntas buvo populiarus – jam nerūpėjo, kad jis BBC eteryje, ir visada sakydavo tai, ką galvojo.

J. Huntas mylėjo moteris – jo būdavo beveik neįmanoma sutikti be merginos pašonėje. Tačiau keletas moterų jo gyvenime buvo labai svarbios. Pirmoji – tai Suzy, modelis, kurį jis vedė, tačiau ji jį vėliau paliko dėl R. Burtono. Antroji žmona buvo Sarah, su kuria susilaukė poros vaikų, tačiau vėliau išsiskyrė. Galiausiai jis įsimylėjo Helen, kuri buvo perpus jaunesnė, tačiau sutiko už jo ištekėti 1993 m. Tais metais jis netikėtai mirė būdamas savo gyvenimo žydėjime.

MD