Pilotai

Jody Scheckteris buvo paskutinis pilotas, laimėjęs titulą Ferrari komandoje prieš ilgąją 18 metų pertrauką, pačią ilgiausią komandos istoriją, kurią nutraukė Michaelis Schumacheris. Klasikinė karjera – devyni sezonai, keturios komandos, dešimt pergalių ir vienas titulas. Taip pat pilotas pasižymėjo unikalia tikrojo piloto savybe – nugalėti su lėtu bolidu...

Būdamas 12-kos, Jody išbandė kartingus, trumpai lenktyniavo motociklų lenktynėse ir augdamas perėjo keletą kėbulinių čempionatų. Tikėtis progreso galima buvo tik Europoje, o nacionalinė Formulė Ford kaip tik ir pateikė tokią galimybę. Čempionatas buvo laimėtas ir 1971 metais iš Pietų Afrikos atskrido į Angliją. Sezonas praėjo neblogai, daugelį nustebino kitoks lenktyniavimo stilius – lenktyniavimas ant galimybių ribos, pergalė arba nebaigtos lenktynės, bet svarbiausia rezultatas, o su juo problemų nebuvo.

Jau kitais metais, 1972, Schicketeris gavo pasiūlymą iš McLaren ir perėjo į Formulę 2. Pergalė Greater London Trophy atvėrė dar vienas duris – komanda suteikė galimybę debiutuoti Formulėje 1, Watkins Glene. Startas aštuntoje vietoje, finišas devintoje pozicijoje. Kaip naujokui visai neblogai. Jis galėjo pasiekti ir daugiau, bet principas „pergalė arba nebaigtos lenktynės“ nesuveikė – bolidas apsisuko trasoje. McLaren pratęsė kontraktą, nors aišku bolido akcentas buvo padarytas į pagrindinius pilotus – Revson ir Hulme. Galiausiai 1973 metais tik penki startai ir keturios avarijos, iš kurių viena pateko į istoriją: lenktynės Silverstone buvo sustabdytos po starto – Scheckterio bolidą apsuko, jis išprovokavo masinius susidūrimus ir devyni pilotai negalėjo tęsti lenktynes. Vienas iš jų buvo Andrea de Adamich, kuris gavo traumą.

1974 metai – sutartis ir pagrindinio piloto statusas (po Jackie Stewarto išėjimo ir Francois Ceverto žūties) su Keno Tyrrello komanda. Naujokas pateisino lūkesčius, laimėjęs Švedijoje it Didžiojoje Britanijoje, sezoną baigęs trečioje vietoje. Kitais metais bolidas nebuvo toks geras, bet Jody iškovojo svarbią pergalę namuose, Kyalamayje. 1976 metais Tyrrellas nusprendė naudoti keistą, bet efektyvų eksperimentą – šešiaratį bolidą. Scheckterio rankose jis buvo pavojingas ginklas: pergalė Švedijoje ir reguliariai iškovoti taškai kitose trasose. Rezultatas - trečioji vieta pilotų įskaitoje, bet vis tik rudenį komanda ir lenktynininkas išsiskyrė.

Sutartį su Wolf Racing daugelis laikė rizikinga, bet „juodas arkliukas“ nepavedė – Jody laimėjo debiutines lenktynes su atnaujintu bolidų labai karštose Buenos Aires lenktynėse. Lenktynininkas sezoną baigė antroje pozicijoje, nusileidęs tik Niki Laudai, nors spauda labiau palaikė Schickterį, nes Lauda buvo labiau patyręs ir važiavo su stabiliu Ferrari bolidu. Wolf Racing komandai to labai trūko. Po ryškaus debiuto dažnai ateina juodas periodas. Taip ir įvyko: Wolf pradėjo eksperimentuoti ir bolidas, kuris laimėdavo dėl savo paprastumo, prarado greitį.

Ferrari pasiūlymas buvo toks, kurio atsisakyti buvo neįmanoma. Ankstesnį Jody, kuris rinkosi tarp pergalės arba nebaigtų lenktynių pakeitė patyręs, konservatyvus lenktynininkas, tiksliai suprantantis kur riba, kurios negalima peržengti. 1979 metais Scheckteris padarė tiek, kiek reikėjo, kad iškovotų titulą. Taip pat gražiai laimėjo Moncoje, Ferrari namų lenktynėse.

Lenktynininkas planavo dar vieną sezoną lenktyniauti Formulėje 1, bet 1980 metais tapo pačiu nesėkmingiausiu sezonu jo karjeroje. Tokio nekonkurencingo bolido jis dar neturėjo: Montrelayje jis net nesugebėjo praeiti kvalifikacijos. Jody persikėlė į Ameriką ir pradėjo naują gyvenimą, net gi neprimenantį tai, kad kartu su Ferrari jis laimėjo titulą Formulėje 1. Verslas pietų afrikiečiui pavyko, o neseniai jo pavardė vėl pasirodė sporto žiniose, tik dabar tai jo du sūnūs: Thomas ir Toby...

Alesi