Pilotai

Prieš trisdešimt metų Scuderia išgyveno kažką panašaus į tai, kai į Ferrari atėjo Michaelis Schumacheris – pakilimą. Komanda išgyveno sunkius metus. Lenktynės brango ir Enzo Ferrari negalėjo vienas varžytis su kūrybingais ir dinaminiais britų kūrėjais. Jis vos nepardavė savo komandos Ford kompanijai, bet sandoris neįvyko.

Bet išgelbėjimas buvo rastas: Italijos automobilių gamintojas FIAT nusipirko 90 procentų Ferrari akcijų ir atvedė į komandą jauną ir talentingą vadybininką – Luca di Montezemolo. Būtent jo įsakymų į vyriausiojo konstruktoriaus postą buvo grąžintas genialus inžinierius Mauro Forghieri. Būtent šis konstruktorius parekomendavo komandai pakviesti kylančią Austrijos žvaigždę Niki Laudą.

Nikis subūrė komandą. Grietas ir bebaimis, jis komandos darbą padarė pedantiškesnį, ko visada trūko. Lauda buvo puikiu pilotu bandytoju ir nebijojo darbo. Reikalai pradėjo judėti į priekį.

Jau 1974 metais Ferrari parodė, kad stiprėja. Clay Regazzoni iki titulo pritrūko tik 2 taškų, o Lauda sezoną baigė ketvirtas. Clay buvo labiau patyręs ir buvo laikomas pirmuoju pilotu, bet jam sutrukdė charakteris. Jo rezultatai labai priklausė nuo to, kokia buvo jo nuotaika. Regazzoni gali su dideliu pakilimu pravažiuoti lenktynes, o kitą kartą viską sugadinti. Niki – iš dalies didesnį rezultatą pasiekti jam sutrukdė bolidas, iš dalies – patirties trūkumas.

Bet jau 1975 metais Nikiui nebuvo lygių. Ferghieri paruošė nestandartinį bolidą su skersai išdėstyta pavarų dėže – Ferrari 312T. Per bandymus Lauda ją galutinai užbaigė ir bolidas austrą nepavedė nei vieno karto. Per visą sezoną Nikis nebaigė tik vieno etapo ir tai tik dėl avarijos. Rezultatas akivaizdus: 9 pirmos starto vietos, 5 pergalės iš 14 lenktynių. Nikis Lauda tapo Formulės 1 čempionu ir antroje vietoje likusį Emersoną Fittipaldį aplenkė net 19,5 taškų. Tai buvo nuostabios serijos pradžia, atnešusi Ferrari tris čempiono titulus ir šešias konstruktorių taures.

Alesi