Pilotai

Ayrtonas Senna – pirmosios lenktynės

Metalinė memorialinė lenta su vardu, data, portugališka fraze apie meilę Dievui ir skaičiumi 0011. Visos tokios lentos čia turi savo numerį. Šitas – jo. Puokštė gėlių, vaško pėdsakai nuo sudegusių žvakių. Žmonės ateina pasižiūrėti: smalsumas, meilė, liūdesys. Neseniai buvo atvažiavęs Michaelis Schumacheris. Vokietis prie viešbučio „TransAmerica“, kuriame apsistojo visi Formulės 1 lenktynininkai ir personalas, susistabdė taksi. Michaelis tyliai stovėjo, jo veidu bėgo ašaros...

„Morumbi“ kapinės – prieglauda buvusiems San Paulo gyventojams. Būtent čia, Sennos Miltono Gvirado da Silva ir Naidi Johany da Silva šeimoje 1960 metais kovo 21 dieną gimė Ayrtonas Senna da Silva. Miltonas savo keturių metų sūnui padovanojo kartą, su kurio jis leisdavo visą laisvalaikį.

Dešimties metų Ayrtonas pradėjo lankyti vieną iš geriausių privačių San Paulo mokyklų – „Colegio Rio Branco“, netoli Interlagos. Vienas iš bendraklasių prisimena: „Kiek aš atsimenu, Ayrtonas visą laiką kalbėjo apie lenktynes, apie mašinas, apie lenktynes, apie mašinas... Geriausiu atveju – apie motociklus. Jis buvo susikoncentravęs ir uždaras. Jis buvo kuklus, neatsimenu jo kokiuose nors vakarėliuose. Greičiausiai jis su manimi bendravo tik todėl, kad aš turėjau motociklą ir kartą. Bendri interesai visada apjungia berniukus. Iš vienos pusės jis turėjo labai daug idėjų, o iš kitos, manau, jis jau suprasdavo, kad taps kažkuo išskirtiniu. Jis turėjo misiją ir jis buvo absoliučiai įsitikinęs, kad jis pasieks savo.“

Pirmos oficialios lenktynės įvyko 1973 metais liepos 1 dieną. Iki 13 metų amžiaus jis negalėjo pateikti prašymo, o dabar jo laukė tikras kartodromas pačiame Interlagos. Tėvas apsivilko gražius baltus polo marškinėlius, momentas atrodė labai išskirtinis, o sūnus buvo susikaupęs.

Išsilaikė net dokumentinė juosta: tyras, mėlynas dangus, Ayrtonas artėja prie finišo, akimirka ir žmogus mojuoja languota vėliava. Žiūrovų beveik nėra, tik keli žmonės sėdi ant kažkokios didelės dėžės. Tą dieną Ayrtonas laimėjo savo pirmas lenktynes ir pagerino rato įveikimo rekordą.

Taip viskas prasidėjo: paprasta diena, tuščios tribūnos, pirmoji starto vieta, vienas nugalėtojas ir dešimt pralaimėjusiųjų, rato rekordas. Taip viskas klostėsi ir vėliau, tik pasikeitė tribūnos...

Ayrtonas Senna – nugalėti visur ir visada

Pakankamai daug žmonių, pažinojusių Ayrtoną Senną, vienbalsiai sako, kad už trasos ribų tai buvo ramus, inteligentiškas žmogus, protingas pašnekovas, bet tik iki to laiko, kai sėsdavo prie bolido vairo... Autosportas – atsiskyrėlių sportas ir aukštumas gali pasiekti tik didžiausias egoistas. Taip jau yra, bet normaliame gyvenime tokia savybė peikiama. Sporte, o dar labiau autosporte, viskas paremta egoizmu.

Senna ne tik stengėsi būti visur ir visada pirmas, bet tai buvo jo kraujyje. Taip, jis buvo genialus pilotas, pasiekęs dideles aukštumas bolido pilotavime, ir dėl savo savybių prasimušė tarp masės vidutiniokų, kurie sudarydavo tris ketvirtąsias viso pilotų peletono. Bet siekiant titulo jam reikėjo nugalėti vieną stambų konkurentą – „profesorių“ Alaną Prostą...

Meksikietis Jo Ramirezas, kuris Formulei 1 atidavė 40 metų, dirbo McLaren komandoje, kai joje kovojo Senna ir Prostas.

Jo Ramirezas: „Nuo pirmų dienų, kai Ayrtonas atsisėdo prie bolido vairo, jis degė vienu noru – aplenkti Prostą. Jis norėjo žinoti, kaip prancūzas sureguliavo galinį sparną, kokius amortizatorius pasirinko Alanas, kokias padangas. Kiekvieną kartą, kai grįždavo į boksus, jį domino tik vienas klausimas – kokį laiką parodė Prostas. Jam nebuvo įdomu, kokius laikus parodė kiti pilotai. Alanas buvo numeris vienas ir jį nugalėti Ayrtonui buvo aukščiausias tikslas.“

Taip, Prostas irgi buvo puikus pilotas ir per dvikovos metus su Ayrtonu spėjo pažinti savo varžovą. Greičiausiai tik jis turėjo teisę tokiems žodžiams: „Senna buvo labai religingas žmogus ir todėl manė, kad visada turi sakyti tiesą. Bet savo laiku man atrodė, kad dalykai, kuriuos jis sau leisdavo trasoje, buvo priešingi jo mąstymui. Bet dabar aš suprantu, kad jis tiesiog visada buvo įsitikinęs savo tiesa. Jis turėjo savo taisykles ir niekas daugiau jo nedomino. Prisimindamas aš tikrai manau, kad jis visada tikėjo savo tiesa ir visada sakydavo tiesą. Jis taip elgėsi ir trasoje.“

Po Sennos mirties, praėjus penkiems metams, Ronas Dennisas atsakinėjo į klausimą, ar buvo teisinga kviesti į komandą du tokius lenktynininkus, kaip Ayrtonas ir Alanas?

Ronas Dennisas: „Buvo teisinga. Jie abu labai norėjo nugalėti ir abu žinojo, kad komanda jiems suteiks vienodą techniką ir vienodas sąlygas. Tokia konkurencija komandai atnešė didelę naudą. Taip, jie buvo skirtingos asmenybės ir tai sudarė trintį. Bet jeigu Jūs manęs paklausite, kas man buvo maloniausia per tuos metus, aš atsakysiu – trys metai, praleisti su Ayrtonu ir Alanu, su dviem stipriomis asmenybėmis.“

Ayrtono Sennos geriausiomis lenktynėmis laikoma 1991 metų Brazilijos Grand Prix ir štai kodėl.

Ronas Dennisas: „Honda į sportinės programos vadovo postą paskyrė nepatyrusį vadovą, kas atsiliepė variklio galingumui. Honda variklių charakteristikos nusileido varžovams. Sezonas prasidėjo savaitgaliu Brazilijoje. Variklis buvo silpnas, bet mes sugebėjo sukurti gerą važiuoklę ir buvome konkurencingi. Ayrtonas puikiai pasirodė sunkioje situacijoje.  Arčiau finišo sugedo greičių dėžė ir dirbo tik viena pavara. Faktiškai paskutinius ratus jis taip ir važiavo bei sugebėjo nugalėti. Prasidėjo lietus, Riccardo Patrese su Williams bolidu sumažino greitį. Po lenktynių jis net nežinojo, kad mes turėjome problemų.“

Nors 1993 metais Senna perėjo į Williams komandą, Ronas Dennisas liko įsitikinęs, kad ankščiau ar vėliau Senna grįš į McLaren.

Ronas Dennisas: „Aš ir jis jautėme, kad jis išeina laikinai. Mes neturėjome jokio formalaus susitarimo, bet jis būtų grįžęs. Aš manau, jis dar būtų ilgai lenktyniavęs ir į „pensiją“ išėjęs būtent iš McLaren komandos. Aš absoliučiai tuo įsitikinęs.“

Pirmas Ayrtono Sennos titulas

Devintoji, dvi ketvirtos ir trečioji vietos čempionatuose. Ayrtonas Senna keturis sezonus lenktyniavo Formulėje 1, kol pasirašė sutartį su komanda, kuri galėjo nugalėti. McLaren, legendinė Prosto ir Sennos dvikova.

1988 metų pirmose lenktynėse Brazilijoje Senna buvo diskvalifikuotas. Prieš lenktynes, apšilimo rate sugedo pavarų dėžė ir brazilas persėdo į atsarginį bolidą, bet jau po starto. Tačiau jau San Marino lenktynėse Senna iškovojo pergalę, prieš Prostą laimėdamas dvi sekundes. Monake Ayrtonas ilgai buvo lyderis, bet pateko į avariją. Po to serija McLaren komandos pergalių su nedidelėmis išimtimis, kuriomis pasinaudodavo Alanas. Komanda 1988 metais buvo arti absoliutaus rekordo – 15 pergalių per 16 Grand Prix. Bet absoliutaus rekordo pasiekti nepavyko: Italijoje Senna išslydo iš trasos, susidūręs su Jeanu-Louise Schlesseru (šiuo metu žinomu mums iš Dakaro lenktynių!), o prancūzui sugedo variklis.

Titulo likimas išsisprendė Sudzukoje, prieš paskutiniame 1988 metų etape. Du McLaren bolidai iškovojo pirmąją starto juostą, Senna iškovojo pirmąją starto vietą, bet per startą bolidas sutrūkčiojo ir užgeso. Šioje Sudzukos trasos vietoje trasa turi nedidelį pasvyrimą, todėl po kelių sekundžių variklis įsijungė. Aišku, to užteko, kad brazilas praleistų į priekį apie dešimt lenktynininkų. Bet Senna buvo patenkintas bolidu ir jis sugebėjo pasivyti Prostą. Prancūzui streikavo pavarų dėžė. Per finišą, jau lyjant lietui brazilas aplenkė Alaną 13 sekundžių.

1988 metų čempionatas susidarė iš 16 Grand Prix. Nors Alanas Prostas iškovojo daugiau taškų už Ayrtoną Senną, bet pagal tų metų reglamentą pilotų įskaitoje įskaitiniais buvo laikoma 11 geriausių pasiektų finišų. Todėl iš Alano Prosto iškovotų taškų buvo atimta net 18 taškų, o iš Sennos – tik 4 taškai. Brazilas laimėjo titulą trimis taškais.

Alanas Prostas: „Ayrtonas – pats greičiausias ir profesionaliausias komandos partneris, su kuriuo man teko lenktyniauti. Senna gyveno lenktynėmis. Ryte jis pirmas atvažiuodavo į trasą, vakare paskutinis ją palikdavo, kad sapnuose galėtų matyti save vairuojant bolidą. Jeigu kažkas nori laimėti, jam irgi reikia taip daug dirbti.“

Prosto ir Sennos konflikto pradžia

Alanas Prostas jau buvo iškovojęs du titulus, kai Ronas Dennisas pasirašė sutartį su Senna ir brazilas iš karto pasirodė esąs stipresnis. 1988 metais McLaren Honda komandai nebuvo lygių: 15 pergalių per 16 Grand Prix. Senna laimėjo titulą, aplenkęs Prostą. Žiūrovai ir sirgaliai laukė pratęsimo.

Iki 1989 metų situacija atrodė gerai: Alanas ir Ayrtonas apsikeisdavo komplimentais ir aktyviai dirbo bandymuose. Spauda iš savo pusės lygino šių pilotų silpnas ir stiprias savybes. Augo įtampa ir klausimas buvo, kada ši įtampa sprogs. Brazilijoje laimėjo Mansellas, Prostas finišavo antras, o Senna tik dešimtas. Ayrtonui po kontakto su Bergeriu teko papildomai užvažiuoti į boksus.

Draugystė baigėsi po mėnesio, antrose lenktynėse San Marino. Iki tol tarp McLaren pilotų galiojo draugiškas susitarimas: nelenkti vienas kito pirmame posūkyje. Bet ketvirtame rate, Tamburello posūkyje į stiprią avariją pateko Gerhardas Bergeris. Ferrari užsidegė, lenktynės buvo sustabdytos. Lenktynių maršalai bėgo gesinti bolido. Per pakartotiną startą Prostas buvo pirmas, bet po Tamburello posūkio Senna jį atakavo ir aplenkė. Brazilas laimėjo šias lenktynes. Per apdovanojimo ceremoniją ant pakylos nebuvo draugiškų rankų paspaudimų. Vėliau brazilas pareiškė, kad susitarimas buvo dėl starto, o jie jau važiavo penktąjį ratą.

Išsigandęs konflikto tarp pilotų, McLaren komandos bosas Ronas Dennisas nusprendė viską išsiaiškinti per susitikimą bandymuose Pembrije, bet niekas nepavyko. Kiekvienas manė esąs teisus. Lenktynininkai susipyko, o po kelių dienų prancūzas apie konfliktą papasakojo spaudai, taip sugriaudamas susitaikymo kelius. Žurnalistai skandalą išpūtė taip, kad jau kitose lenktynėse Monake McLaren lenktynininkai atrodė kaip priešai (nuotrauka prie straipsnio tai patvirtina).

Kas įdomiausia, kad po penkių metų Tamburello posūkis nužudė Ayrtoną...

Ayrtonas Senna – prisiminimai

Nuo 1969 metų Lelio Benetti Imolos trasoje dirbo maršalu. Jis buvo liudininkas visų Formulės 1 Grand Prix, kurie buvo rengiami Enzo ir Dino Ferrari vardo trasoje. 1994 metais jo postas buvo kaip tik Tamburello posūkyje ir Benetti tapo pirmas, kuris atsirado Ayrtono Sennos avarijos vietoje.

Lelio Benetti: „Aš pamačiau, kai jo bolidas dideliu greičiu rėžėsi į sieną ir du kartus apsisuko. Smūgis buvo labai stiprus. Viskas įvyko taip greitai, lyg būtų sužaibavę per lietų. Mums buvo uždrausta liestis prie bolido ir piloto, kol neatvažiuos medikai. Aš apibėgau bolidą ir man pasirodė, kad viskas bus gerai. Avarija man priminė 1989 metų Gerhardo Bergerio avariją, bet tada bolidas sulūžo į dvi dalis ir užsidegė. Sennos bolidas buvo ne taip stipriai pažeistas. Bergeris ir Senna į sieną įsirėžė skirtingais kampais...“

Greitai iki avarijos atskubėjo medikų komanda. Gydytojas Giurseppe Pecci buvo pirmas gydytojas, apžiūrėjęs Senna.

Giuseppe Pecci: „Pačios avarijos aš nemačiau, nes tuo metu sėdėjau medicinos mašinoje, bet tik atvažiavęs į incidento vietą supratau – reikalai blogi. Jis buvo praradęs sąmonę, neteko daug kraujo, bet dar gyveno! Širdis plakė, spaudimas pakilo iki 120/80, bet traumos buvo labai rimtos. Mes ištraukėme Ayrtoną iš bolido, paguldėme ant žemės ir bandėme reanimuoti, atlikdami įprastas procedūras tokiose situacijose. Vėliau atskrido sraigtasparnis ir jį nuskraidino į Bolonijos „Maggiore“ ligoninę. Įprastai pradžioje pilotus nukreipia į autodromo medicinos centrą, bet šį kartą buvo per daug rimta...“

Laikoma, kad mirtiną traumą Senna gavo ne nuo bolido smūgio į sieną, o nuo atlūžusios pakabos elemento, kuris pramušė piloto šalmą. Bet Pecci negali vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą.

Giuseppe Pecci: „Įvertinti visą sužalojimo lygį buvo sunku. Kai mes nuėmėme šalmą, viskas buvo kraujuota...“

Avarijos momentu vyresnioji sesuo Vivian kaip įprastai namuose žiūrėjo lenktynės per televizorių.

Vivian Senna: „Aš niekada nevažiavau į lenktynes, kuriose dalyvavo Ayrtonas. Aš jas žiūrėjau per televizorių su šeima. Iš karto po avarijos paskambino mano brolis Leonardas ir papasakojo, kas atsitiko. Aš mačiau avariją ir pradžioje atrodė, kad nieko blogo neatsitiko, bet vėliau prie jo pradėjo dirbti medikai – tai buvo blogas ženklas. Leonardas perskambino dar kartą ir pasakė, kad reikalai tikrai blogi.“

1994 metais Senna pradėjo labdaringą veiklą, sukūrė „The Senna Foundation“ organizaciją, kurios tikslas buvo padėti vargstantiems Brazilijoje.

Vivian Senna: „Ayrtonas paprašė padėti jam šioje veikloje. Jis turėjo didžiulę įtaką Brazilijoje ir labai norėjo padėti skurstantiems vaikams, suteikti jiems galimybę gauti išsilavinimą, pasirūpinti jų sveikata. Pirmą kartą susitikome po Brazilijos Grand Prix. Mes turėjome ambicingus planus. Paskutiniu metu jis daugiau pradėjo galvoti apie reikalus, kurie nesusieti su lenktynėmis, nors trasoje jis kaip ir ankščiau būdavo labai susikoncentravęs. Nemanau, kad po 1994 metų jis būtų baigęs Formulės 1 karjerą: jis dievino lenktynes, greitį ir mašinas. Greičiausiai jis būtų sustojęs tik tada, kai būtų laimėjęs penkis čempiono titulus ir susilyginęs su Fangio.“

Po jaunesniojo brolio mirties Vivian ir toliau vengia lenktynių trasų, bet 1999 metais ji aplankė Brazilijos Grand Prix: ją pakvietė sudalyvauti nugalėtojo apdovanojimo ceremonijoje. Šiuo metu ją dažnai galima pamatyti GP2serijos boksuose kartu su savo sūnumi Bruno.

Ann Bradschaw, buvęs Williams spaudos atstovas: „Tas gegužės savaitgalis Imoloje buvo tiesiog siaubingas. Pradedant nuo penktadienio, kai įvyko avarija su Rubensu Barrichello, visi buvo blogos nuotaikos. Lenktynės vėl tapo pavojingos...

Tuo momentu aš buvau aerouoste, kai man kažkas pranešė, kad Ayrtonas mirė. „British Airways“ aviakompanija išskyrė mums atskirą kambarį, kuriame mes galėjome mechanikams pranešti liūdną žinią. Tai buvo labai sunku, bet ilgi darbo metai su Franku Williamsu išmokė mane juos įveikti. Jis sakydavo, kad, jeigu Jūs pradedate verkti, tai reikia užsidėti juodus akinius, kad žmonės nematytų Jūsų ašarų, nes kai aplinkiniai mato Jus verkiantį – jie vėliau kitaip su Jumis bendrauja.

Mes atskridome į Gatviką, mus sutiko daug žurnalistų, policija Damoną ir jo žmoną pravedė per juodą įėjimą, o aš žurnalistų paprašiau kol kas neklausinėti mechanikų. Mano prašymas buvo išpildytas. Kitą rytą aš atvažiavau į komandos bazę ir pamačiau tūkstančius žmonių, tarp kurių buvo daug brazilų, atnešančių gėlių prie vartų.

Man patiko dirbti su Senna. Jis buvo tikras profesionalas, kiekvienas norėjo būti panašus į jį. Jis buvo labai malonus žmogus.“

Giulian Jacoby, Ayrtono vadybininkas: „Senna buvo neįtikėtinai inteligentiškas žmogus. Jis buvo labai dėmesingas smulkmenoms. Avarijos metu aš buvau Williams „motorhoume“, kartu buvo Damono žmona ir mes monitoriuose pamatėme, kas atsitiko trasoje. Aš iš karto supratau, kad viskas per daug rimta. Nuvažiavau į ligoninę, kur gydytojai man pasakė, kad jo gyvybė palaikoma dirbtinai ir vilčių nėra. Aš buvau sukrėstas. Sukrėstas to, kad jo daugiau nebus tarp gyvųjų. Pirmiausia dėl to, kad jis turėjo neįtikėtiną charizmą, o aplinkiniai jį labai gerbė. Senna buvo tikra žvaigždė, kaip Pele, Muchamedas Ali ir Michaelis Jordanas. Tokių žmonių tikrai mažai.“

Kas būtų, jeigu avarija būtų neįvykusi ir Senna būtų likęs gyvas?

Giulian Jacoby, Ayrtono vadybininkas: „Įsitikinęs, Ayrtonas būtų laimėjęs 1994 metų čempionatą ir kitais metais taip pat. Nežinau, ar jis būtų tęsęs kovą dėl šeštojo titulo: jis labai gerbė Fangio ir greičiau būtų pasirinkęs susilyginti su rekordu, negu jį aplenkti.

Baisiausia tai, kad mes praradome ne tik puikų pilotą, bet ir žymų žmogų. Jis buvo toks populiarus ir gerbiamas Brazilijoje, kad jeigu jis būtų kandidatavęs prezidento rinkimuose – vienareikšmiškai juos laimėjęs. Vieną kartą jo paprašė tai padaryti, bet Ayrtonas atsakė: „Aš nenoriu į politiką, nes galiu padaryti daugiau gerų dalykų nebūnant politikoje.“ Jis tikrai daug darė Brazilijos naudai ir dar galėjo padaryti daugiau...“
Janas Harrisonas: „Visi buvo sukrėsti Barrichello avarija ir Ratzenbergerio žūtimi. Bet prieš lenktynes mes ruošėmės kaip įprasta. Mes visi jautėme spaudimą, bet jis nebuvo didesnis, nei jis buvo visada. Po dviejų nesėkmingų lenktynių reikėjo iškovoti pergalę ir mes turėjome tokį tikslą. Ankščiau aš nedirbau su Senna, bet kai mes visi komandoje, buvo malonu su juo susipažinti iš arčiau. Visi žinojome, kad jis velniškai greitas, mandagus ir korektiškas žmogus, kurį kada nors man teko sutikti. Manau, skaitydamas apie save spaudoje, kad tu pats geriausias lenktynininkas, labai nesunku „sužvaigždėti“, bet su Ayrtonu taip neatsitiko. Jis buvo komandos dalimi. Atsimenu, kaip jis pirmą kartą atvažiavo į mūsų bazę, kaip jis su kiekvienu susipažino, o Imoloje visus pažinojo ir vadino vardais.

Dar prisimenu vieną epizodą iš Brazilijos. Prieš pirmąjį sustojimą mes labai jaudinomės, nes tame sezone vėl buvo leista papildyti bolidą kuru, o lenktynėse mes dar nebuvome to išbandę. Bet viskas praėjo gerai, ne labai greitai, bet ir ne lėtai. Žodžiu – normaliai. Pravažiuodamas kitą ratą tarp boksų Ayrtonas radijo ryšiu pranešė, kad kitame sustojime mes pakeistume spaudimą padangose. Atsimenu, mes persimetėme žvigsniais su lenktynių inžinieriumi Davidu Brawnu – mes buvome tiesiog nustebę jo žiniomis ir uosle, kuri leisdavo jam po kiekvieno rato tiksliai nupasakoti bolido elgseną, ką reikia pakeisti, kad jis galėtų pravažiuoti greičiau.“

Harrisonui, kaip ir milijonui kitų žmonių visame pasaulyje, tuo pačiu ir tiems, kurie jį matė tik televizoriuje, Senna vis dar gyvas. Jis gyvas atsiminimuose...

Alesi