Pilotai

Paskutinis džentelmenas? Greičiausiai – paskutinis iš mohikanų. Nuo Damono Hillo laikų Formulėje 1 daug kas pasikeitė.

Gimęs populiaraus ir garsaus lenktynininko šeimoje, Damonas daug laiko leisdavo trasose. Bet ne lenktyniaudamas, o važiuodamas paskui savo tėvą į visas lenktynes. Būdamas vaikas jis labiau domėjosi motociklais, nors mama manė, kad su mašinomis lenktyniauti yra saugiau. Grahamas Hillas žuvo per lėktuvo avariją, kurį pats pilotavo. Damonui tada buvo 15 metų.

1984 metais Hillas įstojo į lenktynininkų mokyklą ir jau rugpjūčio mėnesį laimėjo savo pirmąją pergalę Formulėje Ford. Kitais metais jis iškovojo dar kelias pergales, o po to prasidėjo problemos: finansinės, sportinės ir asmeninės (jo sūnus susirgo mirtina liga). Britanijos ir Europos F3000, BTCC serijos rezultatai buvo labai silpni, bet 1992 metais jį pakvietė Brabham komanda iš Formulės 1, o Gorgia pagimdė jam sveiką sūnų. „Juodos ir baltos gyvenimo juostos gyvenime yra. Atrodo juoda jau praeityje“, - tada pasakė Damonas.

1992 metų pabaigoje Williams komanda apsisprendė dėl pilotų sudėties. Jai atstovavo Alanas Prostas ir Damonas Hillas: vienas iš sėkmingiausių Formulės 1 lenktynininkų ir naujokas. „Komanda taip norėjo Hillo, o man jau buvo pabodę Mansello priekaištai, kad aš sutikau“, - prisimena Frankas Williamsas. Savo pirmąją pergalę Damonas iškovojo 1993 metais rugpjūčio 15 dieną Hungaroringe, po to dar dvi pergalės ir viena trečioji vieta. Kritikai tada Williams bolidą pavadino elektronikos „monstru“, o Prostas padarė tik tiek, kad užtektų laimėti titulą. Kitais metais atėjo Senna ir daugelis pasakė, kad brazilas visiškai užgoš britą. Pirmose 1994 metų lenktynėse Ayrtonas aplenkė Hillą visu ratu, o trečiose Imoloje žuvo. Tada Damonas Hillas tapo pilotu numeris vienas.

1994 ir 1995 metais Hillas kovoje dėl titulo jis nusileido Schumacheriui, o 1996 metais vokietis perėjo į Ferrari. Į Williams atėjo Jacquesas Villeneuve, kuris buvo ką tik iškovojęs titulą IndyCar serijoje. Pirmose lenktynėse pirmąją starto vietą iškovojo Villeneuve, bet pergalę iškovojo Hillas. Brazilijoje ir Argentinoje laimi Hillas, o Europoje – kanadietis. San Marino, Kanadoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje – Hillas, Britanijoje, Vengrijoje ir Portugalijoje – Villeneuve. Titulo likimas sprendėsi paskutinėse lenktynėse Sudzukoje ir jas laimėjo Hillas.

1997 metais Hillas išėjo iš Williams ir perėjo į Tomo Walkinshav komandą Arrows. Arrows buvo labai silpna komanda, bet turbūt daugelis prisimena įspūdingas Hillo lenktynes Vengrijoje, kuriose jis vos nenugalėjo.

Alesi

Niekam nėra paslaptis, kad pasiekti gerų rezultatų Formulėje 1 be konkurentabilaus bolido praktiškai neįmanoma. Aišku,  kiekvienas lenktynininkas, iškovojęs pergalę, pasakys, kad tai – netiesa. Pilotas šiais laikais jau ne be “ieties antgalis”, kaip kažkada sakė apie save Naidželas Menselas. Jis (pilotas) greičiausiai sėkmingas (ar nelabai) priedas prie bolido, taktikos ir, kas blogiausia, savo ekipos marketingo. Nežiūrint į tai, kad ekipos kovoja už pergalės dviejose klasėse – lenktynininkų ir konstruktorių, pirmųjų persvara šiais laikais akivaizdi. Visa tai tiesa, bet kaip ir visuose taisyklėse egzistuoja ir išimtys. Kartais ir “kibiras su varžtais” pradeda rodyti rezultatus, nenusileidžiančius kur kas pajėgesniems varžovams.

            Iki 1997 Vengrijos GP kvalifikacijos pabaigos likdavo mažiau nei minutė, kai Deimono Hilo Arrows atsidurė trečioje protokolo eilutėje. Transliacijos režisieriai buvo tiek susidomėję Michaelio Šumacherio ir Žako Vilnevo kovą dėl “pole position”, kad nepastebėjo, kaip anglui pavyko pravažiuoti savo įskaitinį ratą. Patikėti tokiu ekipos rezultatu, kuri per praeitus 10 etapų surinko vos 1 tašką, buvo tikrai sunku. Paaiškinti dar sunkiau. Kas gi padėjo pirmajam Arrows pilotui parodyti tokį įspūdingą rezultatą? Tuo metu daugelis pagalvojo kad tai – oficialaus GP chronometristas TAG Heuer. Bet sekmadienį anglo bolidas stovėjo savo trečioje starto pozicijoje, o tai gali reikšti, kad “kaltus” toje situacijoje taip ir nerado.

            Tai kas įvyko per lenktynes, buvo labiau panašu į pasaką apie greitą zuikį ir gudrų vėžlį. Po starto Deimonas atsidūrė antroje vietoje, 11-me rate aplenkė Michaelį Šumacherį, kuris tuo metu kovojo su genialiu Good Year kūriniu. 67-am rate anglo atotraukis nuo Žako Vilnevo buvo 30(!) sekundžių, o nuo Michaelio Šumacherio daugiau minutės! Jau iškrito iš lenktinių tokie lyderiai kaip Mika Hakkinenas, Davidas Kultchardas, H.H.Frentcenas, baigė lenktynes Hilo ekipos draugas Pedro Denicas, o Deimonas vis tolo ir tolo nuo savo persekiotojų. Deimono pergalė patekėjo netgi Žakas Vilnevas – “Aš neabėjojau, kad Arrows nedatemps iki finišo, bet jis kažkodėl vis negesdavo ir negesdavo”- sakė kanadietis per spaudos konferenciją po lenktynių.

            Bet prieš tris ratus iki finišo viskas atsistojo į savo vietas – Hilo bolide pradėjo nepersijunginėti pavaros, finišavo jis su viena likusiąja pavara. Per tą laiką, kol Deimono bolidas atgaudavo savo “įprastą būklę”, Hilas pralošė Vilnevui 40 sekundžių. Paskutiniame rate kanadietis prisivijo anglą, bet Arrows priešinasi iš paskutiniųjų, ir Žakui teko lenkti Hilą.... per žolę. Hilas finišavo antras, trečiu tapo Herbertas. Dabar, praėjus 7 metams, galima teigti, kad tai paskutinis Arrows ekipos šansas iškovoti savo pirmą pergalę. Antra vieta – geras rezultatas, bet, tiesą sakant, pirmaujant visas lenktynes ir nenugalėti – truputėlį apmaudu,” – sakė po lenktynių Deimonas.

            Po Vengrijos GP anglą užpildė pasiūlymais. “Ir ekipos turinčios ne ką prastesnius “kibirus su varžtais”, ir padorių bei greitų bolidų savininkai - praktiškai visos ekipos, turinčios vakansijų, pasiūlė man bendradarbiauti, tik Minardi kažkodėl dar tempė”. Galiausiai anglas pasirinko Jordan, kur netrukus iškovojo pirmą pergalę ekipos istorijoje. Priežastys, dėl kurių Deimonas iškovojo antrą vietą Vengrijos GP, iki šiol neaiškios. Kažkas mano, kad dėl to “kaltas” atėjusio į ekipą sezono viduryje Džono Barnardo genialumas, kažkas mąsto apie revoliucinius Yamaha variklio patobulinimus Džono Džaddo firmoje, kažkas šneka apie laiko aplenkiančią Bridgestone produkciją. Po lenktynių maršalams nepavyko rasti patvirtinimo ne vienai iš versijų.

            Visiems Hilo gerbėjams norėtųsi, kad tai būtų tas retas atvejis, kai lenktynių rezultatas priklausė tik nuo lenktynininko, bet ne nuo aplinkybių, kurios neturi su sportu nieko bendro. Vienintelis faktas, dėl kurio galima neabejoti, tai, kad artimiausiu laiku kažkas  iš lenktynininkų savanoriškai pereitų į Minardi. Nebent kartu su Žanu Todtu, Rossu Braunu ir Rori Birnu. Bet nereikia manyti, kad Hilo rezultato neįmanoma pakartoti, netgi su Skuderija iš Faencos. Pavyzdžiui, ko vertos Džoni Herberto (1999 Europos GP) ir Džankarlo Fizikelos (2003 Brazilijos GP) pergalės. Bet tai jau visai kitos istorijos.

Ferrfan