Monzos trasą Italijoje dažnai vadina Europos autosporto Meka. Italų dar vadinama „Autodromo Nacionale“, Monza matė ir pergales, ir pralaimėjimus. Tačiau jos istorijoje yra ir baisių puslapių, iš kurių kiekvienas vertas atskiro pasakojimo...

„Monza Autodrome“ statybos prasidėjo 1922 metų sausį. Milano automobilininkų klubas nusprendė paminėti savo 25-ąsias metines pastatydamas savo trasą. Buvo peržiūrėti keli projektai ir pasirinktas parkas Monzoje, kurio reljefas ir geografinė padėtis pilnai tenkino investuotojus, inžinierius ir statytojus.

Pirmajame projekte trasos ilgis siekė 14 kilometrų. Jau po mėnesio, 1922 metų vasarį, Milano automobilininkų klubo vadovas padėjo „kertinį akmenį“ ir darbai pajudėjo. Per rekordinį 110 dienų laiką, Monza buvo pasiruošusi lenktynėms.  Oficialus atidarymas vyko lietingą 1922 rugsėjo 3-ąją dieną. Tuo metu tai buvo tik trečiasis pastoviai veikiantis autodromas pasaulyje. Tos pačios dienos lenktynes, kurias stebėjo apie 150 tūkstančių žiūrovų, laimėjo Pietro Bardolino su „Fiat 501“. Tačiau greitoje trasoje pergalių džiaugsmą  pradėjo keisti nusivylimas ir tragedijos.

1924 metais lenkų kilmės amerikietis Count‘as Zborowski nesuvaldė 2 litrų darbinio tūrio sportinio „Mercedes“ automobilio ir žuvo atsitrenkęs į medį, esantį šalia trasos.

1928 metais įvyko pati skausmingiausia avarija Italijos motosporto istorijoje – pilotas Emilio Materassi, lėkdamas dideliu greičiu, rėžėsi i tribūnas. Be piloto žuvo dar 27 žiūrovai. Po šios nelaimės laikinai buvo nuspręsta lenktyniauti nedidelėje trasos dalyje. Taip trasa buvo sutrumpinta nuo 14 iki 4,5 kilometro.  Trumpesnė trasos dalis buvo kiek saugesnė, todėl kurį laiką pavyko išvengti žmonių aukų, tačiau sportiniai automobiliai tobulėjo, greičiai augo.

1933 metais, lenktyniaudami Monzoje, žuvo net trys italų sportininkai: Giuseppe Campari, Mario Umberto Borzacchini ir Stanislas Czaykowski.

Po karo, 1948 metais Milano automobilininkų klubas nutarė atstatyti trasą ir vėl per neįtikėtinai trumpą laiko tarpą – mažiau nei per du mėnesius – trasa jau laukė lenktynių. 1955 metais statybos vėl grįžo į Monzą, tačiau šį kartą buvo nuspręsta rekonstruoti trasą iš esmės. Padidėjęs greitis ir saugumo reikalavimai nesiderino su supiltu trasos fundamentu – reikėjo pakloti betoninę dangą. Buvo sumažintas trasos ilgis iki 4,250 km ir pastatytos kelios naujos atkarpos – posūkį su besikeičiančiu radiusu pavadino „Parabolica“, o dar dviejuose posūkiuose galima buvo pasiekti 285 km/val. greitį. Taip pat buvo modernizuota ir 10-ties kilometrų trasos dalis. Greitai tapo aišku, kad trasos modernizacija nepadarė jos žymiai saugesne.

1955 metais, bandymų metu, Monzoje žuvo  F-1 čempionas - italas Alberto Ascari. Lenktynininkai žmonės prietaringi. Alberto niekada nesėsdavo prie bolido vairo 26-ąją dieną. Tą dieną, gegužės 26-ąją, tik atsigavęs po didelės avarijos Monake , Alberto Ascari užvažiavo į Monzą, pažiūrėti kaip vyksta naujojo „Ferrari“ bandymai. Tarsi mesdamas iššūkį likimui, italas paprašė leisti jam apvažiuoti su naujuoju bolidu keletą ratų. Pamojavęs ranka Alberto Ascari, išvažiavo į trasą ir dingo už pirmojo posūkio   Kai po kurio laiko italo bolidas nepasirodė, mechanikai prisiminė skaičių „26“. Sudužęs bolidas buvo rastas ties išvažiavimu iš paties greičiausio posūkio (dabar „Ascari“ posūkis). Pilotas buvo nebegyvas. Avarijos priežasčių nustatyti nepavyko.

1961 metais Wolfgangas fon Tripsas galėjo iškovoti Vokietijai pirmąjį F-1 čempiono titulą. Likus dviem etapams iki čempionato pabaigos,  jis buvo asmeninės įskaitos lyderis. Lenktynes Monzoje jis pradėjo iš pirmosios pozicijos, tačiau starto metu į priekį praleido savo komandos draugą. Jau antrame lenktynių rate įvyko viena baisiausių avarijų per visą F-1 ir Monzos trasos istoriją. Tiesiojoje vokiečio „Ferrari“ ratais sukibo su J. Clarko „Lotus“ bolidu ir išlėkė iš trasos tiesiai į žiūrovų tribūną. Avarijos pasekmės buvo siaubingos: žuvo 14 žiūrovų , apie dvi dešimtys buvo sužeista. Pats pilotas mirė vežamas į ligoninę.

Praėjus keletui dienų po tragedijos Monzoje, pasaulį sukrėtė dar viena nelaimė. Nukrito lėktuvas, skridęs iš Europos į JAV. Visi keleiviai žuvo. Bilietą į šį reisą iš anksto buvo nusipirkęs ir Wolfgangas fon Tripsas. Atrodė taip , lyg mirtis vokiečiui ruošė atsarginį variantą, jeigu netyčia avarija Monzoje būtų neįvykusi.

Nuo 1970 metų statytojai stojo į kovą su trasos saugumo problema. Organizatoriai perstato trasą, kad sumažintų greitį. Tačiau baisių avarijų sąrašas didėjo toliau...

Jochenas Rindtas, kaip ir Wolfgangas Fon Tripsas, buvo vokietis, nors atstovavo Austrijai. 1970 metais F-1 čempionate jam nebuvo lygių. Jis buvo laimėjęs penkias lenktynes iš devynių. Dešimtosios lenktynės vyko Monzoje. Kvalifikacijos metu „Parabolikos“ posūkyje lūžo Jocheno „Lotus“ važiuoklė ir bolidas išlėkė iš trasos, atsitrenkdamas į apsauginius barjerus. Pilotas mirė po kelių valandų Milano ligoninėje. Lygiai po mėnesio jis tapo 1970-ųjų F-1 čempionu. Deja, po mirties.

1973 metais gegužės 20-tą dieną Monzoje per motociklų lenktynes žuvo italas  Renzo Pasolini ir suomis Jarno Saarinen‘as. Nepraėjus nei dviem mėnesiams, liepos 8-ąją ,  per motociklų lenktynės Monzoje avarijoje žuvo net trys italų lenktynininkai: Carlo Chionio, Renzo Colombini ir Renato Galtrucco. Italijos visuomenė buvo šokiruota.

Sekanti nelaimė atsitiko 1978 metais rugsėjo 10 dieną, praėjus lygiai 17 metų nuo Wolfgango fon Tripso žūties Monzoje. Švedų pilotas Ronnie Peterson‘as buvo vienas iš Monzos „specialistų“ Jis čia buvo laimėjęs 1973-aisiais, 1974-aisiais ir 1976-aisiais metais. Būdamas vienas iš sezono lyderių, Ronnie Peterson‘as su „Lotus“ bolidu Monzoje startavo iš penktos vietos ir jau pirmame posūkyje pateko į Janni Pestelli ir Ricardo Patrese sukeltą avariją. Iš pradžių atrodė, kad švedo gyvybei pavojus negresia, nors jis ir patyrė kelis kaulų lūžius. Ronnie net nebuvo praradęs sąmonės. Sekantį rytą Ronnie Petersonas mirė Milano ligoninėje...

Atrodė, kad laikui bėgant Monzos prakeiksmas išnyko. Deja, 2000-aisiais trasos aukų sąrašas pasipildė... Avarijos metu nuo didelio smūgio vieno iš bolidų ratas atitrūko ir, nuskriejęs keliolika metrų, pataikė 30-mečiui trasos gaisrininkui Paolo Gislimberti į galvą. Nukentėjusysis, neatgavęs sąmonės, po kelių valandų mirė Monzos ligoninėje...

 Avarijos ir mirtys:

1924 - amerikietis Count Zborowski žuvo atsitrenkęs į medį.

1928 - italas Emilio Materassi žuvo išslydęs iš trasos. Taip pat žuvo 27 žiūrovai.

1933 - italai Giuseppe Campari, Mario Umberto Borzacchini ir Stanislas Czaykowski.

1955 – F1 pilotas italas Alberto Ascari žuvo bandydamas bolidą.

1961 – F1 pilotas vokietis Wolfgangas von Tripsas lenktynių metu žuvo išslydęs iš trasos. Taip pat žuvo 14 žiūrovų.

1970 - F1 pilotas austras Jochenas Rindtas, sugedus stabdžiams, žuvo per kvalifikacinį važiavimą.

1973 - italas Renzo Pasolini ir suomis Jarno Saarinenas žuvo per motociklų lenktynes.

1973 - italai Carlo Chionio, Renzo Colombini ir Renato Galtrucco žuvo per motociklų lenktynes.

1978 – F1 pilotas švedas Ronnie Petersonas po avarijos lenktynių metu mirė ligoninėje.

1998 -  belgas Michaelis Paquay mirė ligoninėje, praėjus dienai po patirtos avarijos motociklų lenktynėse.

2000- italas trasos teisėjas Paolo Gislimberti žuvo nuo F1 bolido rato smūgio į galvą, kuris, įvykus avarijai pirmame posūkyje,  atitrūko nuo bolido

Iš viso 54.

Mikola