Nuo 2010 metų Formulės 1 komandų skaičius padidėjo iki 12-os. O būdavo laikų, kai pasaulio čempionate dalyvavo dvidešimt (o kartais ir daugiau) komandų. O lenktynininkams tekdavo įrodinėti kvalifikacijoje savo pajėgumą, kad patektų į pirmas 26-ias vietas, nes tik tiek galėjo startuoti lenktynėse.

Tokios komandos neretai buvo steigiamos entuziastų, nelabai įsivaizdavusių, kokias sudėtingas užduotis teks spręsti Didžiojo Prizo etapuose. Enzo Osella – tipiškas to amžiaus Formulės 1 komandos savininkas. 60-ais metais jis pats dalyvavo sportinių automobilių lenktynėse, bendradarbiavo su žinomu „tiuningo“ meistru Carlo Abarthu. Kai Abarthas 60-ais metais pardavė savo kompaniją FIAT koncernui, Osella nusipirko sporto padalinį ir jo pagrindu organizavo nuosavą komandą.

Enzo nusprendė išbandyti laimę Formulėje 2. Kelių metų bėgyje jam sunkiai sekėsi sudurti galą su galu, bet 1979 metais Eddie Cheeveris netikėtai stipriai pasirodė Europos čempionate, laimėjo kelias lenktynes ir Osello nusprendė, kad reikia gaudyti momentą ir judėti toliau.

Deja, vien entuziazmo, norint pasiekti aukštų rezultatų Formulinėje kategorijoje, buvo maža. Konstrukcijos, kurias kūrė Osella ir jo inžinieriai, turėjo neblogą reputaciją kalnų lenktynėse, bet važiuoklės, kurtos Formulei 1, buvo per sunkios (net 100 kg palyginus su 1980 metų geriausia važiuokle) ir Cheeveris tik iš trečio bandymo pateko į lenktynių startą. Bolidą skubiai palengvino, bet jis buvo labai nepatikimas – Cheeveris po sezono pabaigos pasitraukė į Tyrrell komandą.

Po dviejų metų į komandą atėjusiam Jeanui-Pierrui Jarierui pavyko iškovoti komandai pirmus taškus: San Marine jis užėmė aukštą 4-ą vietą. Bet tose lenktynėse startavo tik 14 dalyvių (britai nedalyvavo lenktynėse – tai buvo pats kovos įkarštis dėl valdžios Formulėje 1, kurią vedė Bernie Ecclestonas). O po pusantro mėnesio komanda išgyveno tragediją, kuri sugriovė komandos viltis dėl jos ateities. Riccardo Palettis (kurio rėmėjai aprūpino Osella komandos biudžetą) žuvo Kanados Didžiojo Prizo lenktynių starto metu, įsirėždamas į Didiero Pironi Ferrari bolidą...

Sekančiais metais Osella bandė sustiprinti komandą, sudaręs bendradarbiavimo sutartį su Alfa Romeo, bet ir pusiau gamyklinis statusas neleido Osella komandai išbristi iš paskutinių eilių. Tiesa, Nicola Larinis vos nebuvo sensacijos autoriumi, kai 1989 metais Kanados Didžiojo Prizo metu prasimušė į trečią poziciją, bet pavedė technika...

Pasibaigus 1990 metų sezonui, Osella pardavė komandą savo tuometiniam partneriui Gabrielui Rumi (komanda gyvavo dar du metus pavadinimu Fondmetal), o pats sugrįžo į tą autosporto šaką, kurioje skirtingai nuo Formulės 1, pasiekė nemažai gerų rezultatų – kalnų lenktynes ir sportinių prototipų varžybas.

Alesi