Vėlyvą 1956 metų rudenį prasidėjo Sueco krizė. Egipto prezidentas nacionalizavo Sueco kanalą, kuris skiria Aziją ir Afriką. Ankstesni savininkai – stambūs verslininkai iš Anglijos ir Prancūzijos, nusprendė jėga susigrąžinti prarastą nuosavybę. Su kariuomenės palaikymu iš Izraelio dvi šalys puolė Egiptą, ir jeigu ne TSRS ir Jungtinių tautų organizacijos pastangos, reikalai galėjo baigtis karu.

Kaip ne keista, visa tai paveikė Formulės 1 čempionatą. Neįvyko suplanuotos lenktynės Belgijoje, Olandijoje ir Ispanijoje. Kad sezonas netaptų skurdžiu etapų skaičiumi (šeši Didžiojo Prizo etapai ir tradicinis Indianapolis), FIA nusprendė įtraukti į čempionatą visiškai netradicines lenktynes – Pescaro Didįjį Prizą. Pirmą ir paskutinį kartą Formulės 1 pilotams teko lenktyniauti „lenktynių žiede“, kurio šaknys siekė 20-us metus.

Italijos miestas Pescaro išsidėstęs Adrijos jūros pakrantėje, į pietus nuo populiaraus Rimini kurorto. Pirmos lenktynės čia buvo rengiamos 1924 metais, tam buvo pasirinktas neįprasta tiems laikams trasa: 26 kilometrų „trikampis“. Viena dalis driekiasi mieste palei pakrantę, antra – neįtikėtinai vingiuota ir užsukta, kilo į kalną ir trečioji – tarp privačių vieno aukšto namukų, buvo tiesi, kaip strėlė. Būtent ten, atkarpoje, pavadintoje „skraidantis kilometras“, lenktynininkai pasiekdavo didžiausius greičius.

Tai buvo 20-ųjų metų standartas, bet 50-ais metais tai atrodė neįprastai, o pagal pasaulio čempionato standartus trasa tapo tikru išsišokimu. Pati ilgiausia trasa Formulės 1 istorijoje pasižymėjo žemu saugumu ir neįtikėtinu žiūrovų skaičiumi – daugiau kaip 200 tūkstančių žiūrovų. Enzo Ferrari į šį etapą neišleido savo lenktynininkų, bijodamas Mille Migle tragedijos pasikartojimo, kai Ispanijos lenktynininkas de Portgao įlėkė į žiūrovų minią. Tik Luigi Musso sugebėjo įtikinti „Commendatore“ (kuris buvo tarp pirmų nugalėtojų lenktynėse Pescare 1924 metais) ir į etapą nuvažiavo kaip privatus pilotas.

Bet lenktynių karaliui Juanui Manueliui Fangio su Maserati atsirado ir kitų varžovų. Pirmiausia, Stirlingas Mossas su Vanwall. Lenktynės vyko esant alinančiam karščiui ir dalyviams lenktynės tapo tikru išbandymu. Nuo starto Fangio, Mossas ir Musso važiavo greta vienas kito, bet vėliau Ferrari variklis pradėjo praradinėti tepalus, po ko visai sprogo. Mossas tuo metu buvo lenktynių lyderis, o Fangio važiavo trečias ir jis paslydo ant tepalų balos. Jo Maserati išlėkė į pakraštį ir prekiniu ratu trenkėsi į akmenį.

Po šio įvykio Stirlingas jau galėjo neskubėti. 27 metų britas net gi sustojo boksuose atsigerti vandens ir papildyti variklį tepimo medžiagomis, bet vis tiek aplenkė Juaną Manuelį trimis su puse minučių. Iš paskos finišavo dar du Maserati lenktynininkai: Harry Schellas pralaimėjo beveik septynias minutes, o dar vienas amerikietis Mastenas Gregory daugiau kaip aštuonias minutes. Pirmą penketuką užbaigė Mosso komandos partneris, čempionato debiutantas Stuartas Lewisas-Evansas. Finišą pasiekti sugebėjo tik šeši pilotai iš 16-os.

Lenktynės Pescare niekada nepasiekė aukšto statuso, o po 1961 metų iš viso nebuvo rengiamos. Greičių augimas nepalikdavo miesto trasoms vietos po saule. Vienas po kito šie „dinozaurai“ visam laikui keitėsi į miesto gatves.

Stirlingas Mossas, nežiūrint į tris pergales 1957 metų sezone, vėl, trečią kartą iš eilės, sezoną užbaigė antroje vietoje, nusileisdamas Fangio.

Alesi