Mercedes vadovų sprendimas užbaigti Formulės 1 programą po Le Mans įvykusios tragedijos vėl nuslpalvino Formulę 1 Italijos spalvomis. Prancūzijos „Gordini“ buvo tarp autsaiderių, o Britanijos atstovams Connaught, Vanwall ir BRM rezultatai gerėjo, bet vis tiek per visą sezoną jie sugebėjo iškovoti vos vieną podiumą. Visos pergalės atiteko Ferrari ir Maserati. Milaniečiai ir toliau ruošė puikų 250F modelį, o Enzo, kuris galvojo palikti čempionatą dėl gero bolido trūkumo, su FIAT pagalba labai sėkmingai nusipirko Lancia lenktynių komandą, kai kompanijai iš Torino prasidėjo finansiniai sunkumai.

Buvę Mercedes pilotai atsidūrė skirtingose barikadų pusėse: Juanas-Manuelis Fangio pasirinko Ferrari, Stirlingas Mossas pasirinko Maserati. Sezono eigoje kiekvienam pavyko pasižymėti: britas laimėjo vieną kartą, argentinietis – du kartus. Tiek pat pergalių savo sąskaitoje turėjo Fangio komandos partneris 24 metų anglas Peteris Collinsas.

Pačiame pirmame sezono etape, kuris vyko Argentinoje, Juanas-Manuelis po kuro pompos gedimo persėdo į Luigi Musso bolidą ir pirmas kirto finišo liniją. Nors pagal taisykles 8 taškai buvo padalinti abiems Ferrari pilotams, ši „pusę pergalės“ leido Fangio į paskutinį čempionato etapą Monzoje atvažiuoti su didesniais šansais iškovoti titulą.

Etapas Monzoje reguliariai priimdavo Formulės 1 lenktynes, bet šį kartą (kaip ir 1955 metais) vietos autoklubas nusprendė Didžiojo Prizo lenktynes surengti 10 kilometrų žiede, įskaitant greitą ovalą su dviem posūkiais. Betoniniai kelio luitai buvo sumontuoti su dideliu pasvyrimo kampu, kas leisdavo ovalą įveikti dideliu greičiu, bet stipriai išnaudodavo padangas. Tuo teko įsitikinti Scuderia pilotams. Prieš namų tribūnas Musso ir Eugenio Castellottis po lenktynių starto nuskubėjo į priekį kovodami dėl pirmos vietos, bet jau po penkių ratų turėjo važiuoti į boksus keisti padangas.

Lyderiu tapo Mossas, bet už jo važiavo Fangio, Collinsas ir 35 metų pilotas iš Amerikos Harry Schellas su Vanwall. Padangų išsaugojimas buvo lemiamas veiksnys. Ispanijos lenktynininkas Alfonso De Portago pradūrė padangą ir vos išvengė rimtos avarijos, jo komandos partneris Ferrari komandoje Castellottis antrą kartą suko į boksus – pažeista Englebert padanga ir rimtai sudaužytas bolidas. Prieš pat įpusėjant lenktynėms problemos prasidėjo Fangio. Vairo kolonėlės problemos privertė sezono lyderį užsukti į boksus. Tai, kas atsitiko po to, moderniose lenktynėse atrodytų neįtikėtinai. Boksuose Castellottis laukė galimybės grįžti į lenktynes ir būtent jis sėdo prie suremontuoto Juanu-Manuelio bolido vairo, o argentinietis liko pirmu numeriu tarp laukiančiųjų!

Klasikinė tolimesnių įvykių versija skamba taip: Fangio su kiekviena minute vis prarasdavo tikėjimą, kad iškovos titulą ir laukė, kol kas nors iš komandos partnerių užleis jam bolidą. Luigi Musso, kuris būtent taip pasielgė Argentinoje, šį kartą padarė taip, lyg nesuprato, ko iš jo norima ir pats išvažiavo iš boksų. O štai Peteris Collinsas savo iniciatyva užleido kokpitą, pasakydamas: „Esu dar jaunas ir spėsiu laimėti savo titulą.“ Fangio be jokių papildomų kvietimų įšoko į Lanca-Ferrari D50 bolidą ir atvažiavo antras tapdamas pasaulio čempionu.

Bet matematinė taškų analizė leidžia kiek kitaip pasižiūrėti į stipriausiųjų lenktynininkų kovą dėl 1956 metų titulą. Tais metais įskaitiniais etapais buvo laikomi penki geriausi piloto pasirodymai. Todėl net gi nežiūrint į nedidelius taškų skirtumus pilotų įskaitoje, vieninteliu Juano varžovu Monzoje buvo Collinsas. Bet britui reikėjo ne tik laimėti Italijoje, bet ir parodyti geriausią lenktynių ratą, už kurį buvo skirdamas vienas taškas. Italijos Didžiojo Prizo lenktynėse jis ne kartą nebuvo pakilęs aukščiau trečios vietos ir greičiu nusileisdavo daugeliui varžovų. Todėl Fangio galėjo nepergyventi dėl ketvirto titulo. Net gi iškovoti trys taškai Italijoje nebuvo skaičiuojami pilotų įskaitoje, nes buvo sumojami penkių geriausių finišų taškai.

Bet greičiausiai vargu ar prieš pusė amžiaus kažkas atlikinėjo panašius skaičiavimus lenktynių eigoje. Tiesiog vienas iš dalyvių parodė save kaip džentelmeną, o kitas dar kartą patvirtino, kad greičiu ir patirtimi Formulėje 1 jam nėra lygių.

1956 Italijos Didžiojo Prizo lenktynių nugalėtoju tapo Stirlingas Mossas. Beveik visas lenktynes pilotas važiavo pirmas. Distancijos viduryje paaiškėjo, kad Maserati 250F bakuose neužteks kuro iki finišo, bet sukaupta persvara leido atlikti sustojimą boksuose 45 rate iš 50 suplanuotų lenktynėse.

Jau sukdamas į boksus Mossas išgirdo, kaip jo bolidas užgeso – neliko nė lašelio kuro. Brito bolidas kurį laiką riedėjo, bet po to sustojo. Jį pamatė kitas Maserati lenktynininkas Luigis Piottis, po ko pilotas sustojo už Mosso ir tiesiog stūmė komandos partnerį iki boksų. Stirlingas į lenktynes grįžo antras, bet po Musso Ferrari bolido gedimo pakilo ant pirmo podiumo laiptelio.

Didžiosios Britanijos sėkmę papildė Ronas Flockhartas, kuris su gan keistu Connaught B bolidu užėmė trečią vietą.

Alesi