Praėjusiais metais oficialaus čempionato tinklapio žurnalistai lenktynininkams pasiūlė pafantazuoti apie Formulės 1 praeitį ir ateitį, o dabar prašo jų atsakyti į asmeninius klausimus. Neseniai jie buvo susitikę su McLaren pilotu Lewisu Hamiltonu.

Klausimas: Kas gali neleisti Jums užmigti?

Lewisas Hamiltonas: Šviesa. Tiesiogine šio žodžio prasme. Aš kietai miegu, bet nemėgstu, kai kambaryje dega šviesa.

K.: Kokia gyvenimo pamoka Jums buvo pati vertingiausia?

L.H.: Manau, vertingiausia, ko aš išmokau, tai niekada nepasiduoti. Kartais norisi nuleisti rankas, ar tai būtų lenktynėse, sezono metu ar apskritai lenktynininko karjeroje, tačiau ir toliau įtemptai dirbau, ir pažiūrėkite, ko pasiekiau!

K.: Kokį patarimą duotumėte sau jaunystėje, jeigu būtų tokia galimybė?

L.H.: Kad Kinijoje įvažiuojant į techninio aptarnavimo zoną pakankamai slidu! (juokiasi) Gerai, tai būtų mano paskutinis patarimas sau. Galbūt aš dar kartą pasakyčiau: niekada nepasiduok! Šis palinkėjimas visada bus aktualus.

K.: Jeigu Jūsų karjera lenktynėse baigtųsi šiandien, kam paskirtumėte savo gyvenimą?

L.H.: Galbūt pasimokyčiau aktorystės, kad galėčiau suvaidinti nedideliuose kino epizoduose. Arba pereičiau į muzikos industriją. Būtų šaunu koncertuoti nedidelėje grupėje.

K.: Jeigu tektų likusį gyvenimą praleisti vienoje vietoje, ką pasirinktumėte?

L.H.: Grenados salą. Ten ramus gyvenimas, malonus oras ir gražūs paplūdimiai. Šioje šalyje man labai komfortiška.

K.: Kuris gyvūnas geriausiai apibūdina Jūsų charakterį?

L.H.: Labiausiai man patinka juodoji pantera – jos labai blizgus kailis. Ji atrodo geriausiai iš visų. Galbūt šis gyvūnas man labiausiai tiktų (juokiasi). Iš tiesų, nežinau...

K.: Kas Jums svarbiau už pergalę?

L.H.: Šeima.

K.: Koks momentas gyvenime Jums buvo laimingiausias?

L.H.: Pirma pergalė Didžiajame Prize. Nežiūrint į nieką, pasiekiau labai aukštą rezultatą. Kai pasieki tikslą ir pakyli ant podiumo viršūnės – tai yra laimė.

K.: Ką jaučiate, kai Jus laiko herojumi?

L.H.: Aš niekada to neprisimenu, nes negaliu tai įsivaizduoti. Aš to nejaučiu, nes to nėra. Aš toks pat, kaip ir visi. Ėjau į įprastą mokyklą ir dariau tą patį, kaip ir visi.

Neseniai restorane vienas vyrukas, vyresnis už mane, man pasakė, kad laiko mane savo dievaičiu. Tai buvo labai keista, nes man atrodo, kad herojus – tai Supermenas. Aš ne Supermenas (juokiasi).

K.: Koks Jūsų pagrindinis trūkumas?

L.H.: Aš nesakysiu! Turiu mažą silpnybę – mėgstu saldumynus ir negaliu jų atsisakyti. Kai pamatau ką nors saldaus ar šokoladą, negaliu susilaikyti. Po to tenka daug treniruotis – tai mokestis už silpnybę.

K.: Ką mėgstate valgyti?

L.H.:  „Haribo“ firmos saldumynus.

K.: Ką pirmiausiai darote, sugrįžęs namo po lenktynių?

L.H.: Atsidarau šaldytuvą ir pažiūriu, ką galima suvalgyti ir kuo pasimėgauti.

K.: Ar turite mėgstamą kvapą?

L.H.: Saldumynų kvapas. Kai atsidarote „Haribo“ vyšnių marmelado dėžutę – būtent šis kvapas.

K.: Kuris patarimas Jums pravertė labiausiai?

L.H.: Likti realistu ir visada prisiminti savo kilmę. Išlikti kukliam. Visa tai – mano tėvo patarimai.

K.: Ar tapote tuo, kuo svajojote tapti vaikystėje?

L.H.: Niekada nežinojau, kuo tapsiu, bet neabejoju, kad pranokau savo lūkesčius. Visomis prasmėmis.

K.: Kas Jums primena namus?

L.H.: Karštas patiekalas pietums – jis man visada primena namus. Anksčiau jį visada gamindavome sekmadieniais.

Kimisha