Grand Prix

Pirmasis variantas skyrėsi labai ilgu ratu (daugiau nei 22 kilometrai), sudėtingumu (73 posūkiai) ir dideliu aukščio skirtumu (300 metrų). 1951 metais autodromas buvo įtrauktas į čempionato kalendorių ir iki 1976 metų čia buvo rengiami Vokietijos Grand Prix. Trasos įveikimo laikas buvo apie septynias minutes, lenktynininkai skundėsi jos neatitikimu saugumo standartams ir 1976 metais įvykusi Niki Laudos baisi avarija privertė uždaryti autodromą.

Niurburgringo trasos modernizavimas kainavo 62 mln. dolerių ir 1984 metais autodrome vėl vyko čempionatas. Trasos ilgis sumažėjo iki 4,5 km, aukščio skirtumas – iki 56 metrų, o posūkių skaičius – iki 14. Tačiau lenktynininkai nebuvo patenkinti trasos charakteristikomis, įvardindami ją nuobodžia ir pernelyg idealia. Po poros metų Niurburgringas vėl buvo išbrauktas iš čempionato.

Prieš 1995 metų sezono pradžią organizatoriai dar kartą pertvarkė trasą ir nusiuntė FIA prašymą dalyvauti čempionate. Niurburgringas buvo įtrauktas į kalendorių, tačiau pervadintas į Europos Grand Prix. 1997 metais vėl iškilo problemos, tačiau jos buvo susijusios su tuo, kad Vokietijoje jau buvo rengiamos lenktynės Hokencheime, o Europos Grand Prix statusą buvo užsirezervavusi Ispanijos Jerezo trasa. Tuomet iš kalendoriaus buvo išbrauktas Liuksemburgo Grand Prix. Tačiau po apdovanojimo ceremonijos skandalo Jereze Europos etapas grįžo į Vokietiją.

Nuo 2001 metų spalio iki 2002 metų gegužės čia vėl dirbo statytojai, buvo perdarytas pirmas sektorius ir įrengtos naujos tribūnos. Niurburgringo trasa pailgėjo 700 metrų, tuo pačiu sumažėjo ir ratų skaičius. Trasos modernizavimas organizatoriams kainavo 50 mln. eurų.

Iki 2007 metų sezono čempionato kalendoriuje buvo iš karto dvi vokiškos trasos – Niurburgringas ir Hokencheimas. Dėl finansinių ir stiprių problemų buvo nuspręsta šiuos etapus pamečiui kaitalioti – šiais metais lenktynės vyks Niurburgringe Europos Grand Prix vardu, o kitais metais jos turėtų įvykti Hokencheime.

Niurburgringe puikiai susijungia lėti ir vidutinio greitumo posūkiai, trasa provokuoja nepakankamą pasisukamumą, todėl šį faktorių inžinieriai stengiasi kompensuoti reguliuodami aerodinamiką ir pakabą. Reikia rasti kompromisą, kad bolidas gautų pakankamą pasukamumą greituose posūkiuose. Trasa nėra labai reikli stabdžiams, reikalauja vidutinės prispaudžiamosios jėgos ir „pakanti“ pilotų klaidoms. Tipiškas europietiškas autodromas...

Niurburgringo asfaltas kibus, trasa įrengta kalnuose, aukščiu nuo jūros lygio ji nusileidžia tik San Paului, retas oras mažina variklio našumą. Kuro kiekis bakuose stipriai įtakoja rato įveikimo laiką. Lenkti čia sunku, šansų atakuoti yra tik pirmajame posūkyje, todėl daug kas išsisprendžia kvalifikacijos metu. Tipinė lenktynių strategija – du sustojimai boksuose, pirmas maždaug po 23-29 ratų ir antras po 46-50 ratų.

Vokietijos GP: Visi etapai